Evora – nacionalinė vertybė su persipynusiais architektūros stiliais.
Atskridome i Faro oro uostą ir pradėjome kelionę judėdami link Evoros miesto. Evora tikrai patiks visiems architektūros gerbėjams, nes šis miestelis pasipuošęs rūmais ir pilimis. Mums didžiausią įspūdį darė naktinė Evora, visi paminklai gražiai apšviesti ir naktį atrodo ypač patraukliai. Kadangi mes nebuvome architektūrinių stilių žinovai ir mažai skyrėmė tam dėmesio, tai laiką leidome vaikščiodami vingiuotomis ir akmenininėmis Evoros gatvelėmis, kur akį traukia nepaprsatai įdomūs kamštinio ąžuolo dirbiniai. Prekeivių ištisa virtinė, o prekių dar didesnė gausa. Tačiau mums tai patiko ir darė tikrai gerą įspūdį, nes niekur kitur nebuvome matę tokių įdomybių. Niekada net nepagalvotume, kad iš kamštinio ąžuolo yra gaminami skėčiai, batai, apsiaustai, rankinukai jau nekalbu apie įvairiausius suvenyrinius niekučius. Žinoma, šitos įdomybės kainuoja nepigiai, tačiau patarimas vienas – nepagailėkite euriukų, nes niekur tokių daiktų nenusipirksite, o ir lauktuvės bus originalios, o ne kinietiškos kaip įprasta daugelyje šalių.
Mūsų pirmoji diena prabėgo gan greitai, grįždami prie automoblio dar apžiūrėjome garsiąją kaulų koplyčią, kuri tikrai verta dėmesio, atrodo neįtikėtinai , visas koplyčios vidus: sienos, lubos nusėtos mirusių žmonių kaulais. Skamba turbūt baugokai, bet apžiūrėti rekomenduotina.
Tomaro vienuolynas vaizdingiausioje vietoje.
Palikome Evorą ir tęsėmė kelionę link vieno didžiausio Portugalijos Tomaro vienuolyno. Visos pakelės buvo nusėtos jau minėtais kamštiniais ąžuolais, kurie raudonuoja jau iš tolo, nes jų kamienai po nužievinimo nusidažo ryškiai raudona spalva. Tomaro vienuolyno statinys paliko didžiausią įspūdį. Pamatėme to meto valgomuosius, virtuvę ir jos įrengimus, užsukome į statinėse laikomo aliejaus saugyklas, apžiūrėjome vienuolių celes. Vienuolynas įkurtas begalo gražioje vietoje ant kalvos, todėl pats pastatas jau matosi iš tolo, jo didingi skliautai atrodo mistiškai lyg iki šių dienų saugotų kažkokią paslaptį. Pabuvoję ypatingą aurą skeidžiančiame vienuolynę, išvykome į Fatimą.
Žodžiais nenusakoma Fatimos dvasia.
Kol važiavome iki piligrimų lankomiausio miestelio, vis galvojome, kad šitas taškas mums bus turbūt pats nykiausias. Klydome! Fatimos aikštėje sklinda nenusakoma dvasia, užlieja žodžiais sunkiai nusakomos emocijos, gaubia ramybė nors aikštėjė šurmuliuoja žmonės. Visi be abejonės ėjome pirkti žvakių ir tyloje nešėmes jas uždegti tam skirtoje vietoje. Pats procesas gan jaudinantis ir nežinau kodėl, bet pasirodė graudinantis, galbūt dėl to, kad sistema neįprasta, o ir aplinka kelianti ir gailestį , ir žavesį: aikštės gale stovi didinga koplyčia, link jos veda takas, skirtas tiems, kurie pasiryžę keliais ropoti, kad tik Dievas palengvintų jų ar jų artimųjų kančias, aikštės šonas visas paskendęs žvakių liepsnose, nes čia pilna žmonių, kurie tiesiog masiškai uždega žvakes viena po kitos…. Vakarop visa tai atrodo ypatingai.
Trumpas atokvėpis – Aveiro.
Sekančią dieną išvykome į Aveiro, nedidelį, jaukų miestuką, kuriame atsigavome, nes jau buvome pasiilgę vandens J. Šitas miestelis ir jo priemėstis mums priminė pasaką, galbūt todėl kad kanaluose siūbuoja spalvoti laiveliai ( kuriais deja negalėjome paplaukioti, nes buvo blogas oras), gatves puošia dryžuotai dažyti nedidukai namukai, iš parduotuvėlių sklinda Fado muzika. Mes neturėjome labai daug laiko čia, tačiau visi, kurie planuojate savo kelionę į Portugaliją, skirkite šaim miesteliui daugiau laiko, nors jis neturi ypatingų lankomų objektų, tačiau miesto jaukumas traukte traukia.
Vyno miestas – Portas.
Prisipažinsime, kad visą laiką laukėme tos minutės kada pasieksime Porto miestą. Atvykę nenusivylėme! Miestas didžiulis ir turintis ką pasiūlyti. Portą vėl gi mes pasiekėme vakare, gaila, kad mūsų viešbutis buvo ne miesto centre, todėl vakare nelabai turėjome kur pasivaikščioti. Viešbučiai čia brangesni, todėl daugelis renkasi atokiau nuo miesto centro, tačiau tai yra didžiulė klaida, jeigu mėgstate po miestą pavaikščioti vakarais, nes taksi važiuoti kainuoja brangiai. Miestas šalia vandens, todėl naktį atrodo pasakiškai. Apšviesti didžiuliai tiltai įspūdingiausiai atrodo vakare, kuriuos praplaukti galima sėdus į turistinį laivą ( dieną), visas judesys ir šurmulys vyksta Doro upės krantinėje, kurioje gyvenimas atrodo niekada nesustoja.
Mes pasiplaukioję laivais ir pasigrožėję didingais tiltais, žingsniavome į Porto vyno rūsį, kur mūsų laukė vynų degustacija. Žinoma, kaip ir visur po pristatymo, visi užsidega noru pirkti, galbūt tai įtakoja atstovo pasakojimas, galbūt lengviau leidžiam pinigus prisiragavę vynų. Tačiau nereikėtų skubėti, jeigu turite daug laiko, pirmiausia apsidairykite, nes tikrai rasite parduotuvėlių kur Porto vyno rasite pigiau nei vyno rusy. Porto miestui reikia skirti daug laiko, norint pamatyti ir pajusti visą gyvenimo ritmą. Jeigu planuojate prabėgti per vieną dieną, tikrai nepavyks, nes taip nieko ir nepamatysite. Vaikščiodami Doro upės krantine, kurioje apstu kavinių, barų ir restoranų būkite atdiūs dėl kainų. Žinoma norisi išsrinkti pietums ar vakarienei jaukią vietelą prisėsti, tačiau kur gražesnis vaizdas ten ir kainos didesnės. Mes nepatingėjome pavaikščioti , nesėdome pirmoje gražioje vietoje kur pakliuvo, todėl susiradome labai jaukią kavinukę, iš kurios atsivėrė ir puikūs vaizdai ir maistas buvo puikus, o ir padavėjas „pakliuvo“ labai draugiškas, tiesa ne portugalas J.
Mums jau kaip ir metas judėti, o taip nesinori… labai skaniai gurkšnojasi vynas, kuris tiesa Portugalijoje pigesnis už sultis, kaitriai šviečia saulė, kurios jau buvome pasiilgę, nes porą dienų kankino lietus.
Nazare – „kažko“ portugališko trokštantiems turistams.
Judam toliau, važiuojame jau pakrante užsukdami į vaizdingą Nazare žvejų miestelį. Miestelis apsuptas stačių uolų, o į jas pakilus atsiveria pasakiškas vaizdas. Užvažaivę ant miestelio kalvos, atsiduriame tarsi cirke, čia sukiojasi pasipuošusios pūstais sijonais senutės portugalės, kurios visasi įmanomais būdais vilioja turistus pirkti įvairiausius riešutus, saldumynus ir pan. Iš tikrųjų toks turgus tikra atrakcija, negali nesižavėti ir negali neprikti J. Jos mielai sutinka fotografuotis ir netingi pozuoti, bet ne dėl to, kad turistai galėtų įsiamžinti, o todėl, kad nusifotografavus kaip ir neturi kaip atisakyti kažką nupirkti.
Cabo da Roca, ten kur baigiasi žemė.
Pakeliui link Lisabonos pravažiavome ne vieną jaukų kurortinį miestelį, kuriame taip ir norėjosi likti ilgesniam laikui. Tačiau dėl riboto laiko teko daug ko atsisakyti. Portugalija nuostabi šalis: puiki gamta, nenusakomo grožio vaizdai, neįkyrūs žmonės, na gal tik virtuvė neturi kuo pasigirti.
Kelionė artėja į pabaigą ir beveik paskutinis mūsų taškas – Lisabona. Tiesa, prieš tai dar važiuojame į Cabo da Roca, labiausiai į vakarus nutolusį europos tašką. Vieta graži, sustojus autobusui visi plūsta vandenyno link. Čia baigiasi žemė, priešais tik vandenyno platybės. Norisi nusifotografuoti, bet tai padaryti sudėtinga ir reikia turėti kantrybės palaukti. Visi nori įsiamžinti, kad buvo žemės pakrašty. Kam maža įrodymo nuotraukos, tas bėga į šalia esantį informacijos centrą, kuriame už 5 eurus išduodami sertifikatai ( su vardu pavarde), pažymintys, kad tikrai buvai ten kur baigiasi žemė.
Lisabona – siauros gatvelės, unikalūs statiniai ir be abejonės širdį veriantis Fado…
Pasiekėme Lisaboną, klaidžiodamas jos siauromis gatvelėmis ir gėriesi , ir stebiesi. Mums atrodė keista, kad siaurame tarp namų įspraustme kampe įkurta kavinukė, o virš jos jau plėvesuoja gyventojų išrikiuoti skalbiniai. Atrodo labai netvarkinga, bet savotiškai įdomu.
Lisabona išskirstyta į rajonus vieni brangesni, kiti pigesni. Tiek restoranų kavinių atžvilgiu, tiek ir parduotuvių. Kaip ir visur reikia laiko ir netingėti daugiau pavaikštinėti.
Pats miestas mus labiausiai sužavėjo iš „paukščio skrydžio“. Centre yra Eifelio mokinių bokštas, į kurį pasikėlus visas miesta kaip ant delno, atsiveria puiki panorama. Kitas taškas – tvirtovė, iš kurios taip pat atsiveria patys gražiausi miesto vaizdai.
Kadangi Portugalija garsi savo Fado dainomis ( raudos), vakare mes sugalvojome nuvažiuoti į kvartalą Fado restoranų, kuriame susiradome mums mieliausią restoranėlį ir prisėdome jų pasiklausyti. Jausmai, emocijos nenusakomos, viską reikia išgirsti. Nors jų kalbos ir nesuprantame, tačiau vien iš atlikimo galima suprasti tai ką dainomis norima pasakyti.
