Didžiąją XX amžiaus dalį pašaliniams uždara buvusi Albanija, ilgą laiką buvo Viduržemio jūros regiono mįslė. Atrodo, jog dar visai neseniai apie Albanijoje stūksančius kalnus, viduramžių laikus menančius miestus-tvirtoves ir švelniai šniokščiančius paplūdimius tik sklido legendos. 1991 m. pasibaigus ypač žiauriai komunistinio rėžimo įtampai, Albanijos sienos pravėrė savo vartus. Pirmieji smalsuoliai turistai šiame mistiniame krašte surado žemę, kurioje vis dar galiojo senoviniai elgesio kodeksai, o po pusiau pamirštus senovės graikų ir romėnų griuvėsių plyšius, kiaurai švilpė vėjas.
Praėjus ketvirčiui amžiaus po komunistinių pančių nusimetimo, stulbinantys Albanijos kalnų peizažai, griuvėsiais pavirtusios kadaise buvusios pilys, šurmuliuojanti ir gyvybinga sostinė bei svajingi paplūdimiai, drąsiai konkuruoja su likusia Viduržemio jūros pakrante. Tačiau paskubėkite, nes pasklidus žiniai apie tai, kokius gėrius slepia Albanija, vis dar nedidelis turistų srautas gali virsti potvyniu.
Kraštas pilnas istorijos: nuo senovinių akvedukų, amfiteatrų ir pirčių, iki bazilikų, katedrų ar miesto tvirtovių. Gražiausiu Albanijos miestu laikomas Beratis – ant aukštų Tomorio kalno šlaitų įsikūręs nuostabus Osmanų imperijos pavyzdys, vaizdingai išsidėstęs giliame upės slėnyje. Dėl baltų pastatų dažnai primenantys Graikiją.
70% Albanijos teritorijos sudaro kalnai, todėl jų papėdėse atsiveriančių nuostabių peizažų čia tikrai netrūksta. Tarp kalnų įsidėstę ežerai, sukeliantys dar didesnio įspūdžio jausmą. Albanija garsėja ne tik kalnų slėniais, bet ir nuostabaus grožio paplūdimiais. Baltas, švarus smėlis ir skaidrus turkio spalvos vanduo, akomponuojamas kalnų bei uolienų yra tipiškas albaniškas paplūdimys.
Klimatas puikiai tinka tiems, kuriems patinka šiluma ir saulė, tačiau vengia alinančio karščio. Vasaros metu temperatūra siekia 25-28 laipsnius šilumos, o žiemos sezonu 7-14 laipsnių šilumos. Toliau nuo Adrijos jūros, kalnuotuose rytuose Albanijos klimatas panašus į žemyninį.
Geriausias maisto paslaptis albanai skolinosi iš kaimyninės Graikijos ir Italijos ir Turkijos, tik su trupučiu balkaniškosios perspektyvos. Pavyzdžiui – žymusis itališkas espresso, verdamas ir Albanijoje, tik skanaujamas su baklava arba ballokume sausainiais. Labai mėgiamas Albanijoje alyvuogių aliejus, avinžirniai bei sūris. Albanija 400 metų priklausė Osmanų imperijos sudėčiai, o tai neišvengiamai turėjo įtakos šalies virtuvei, todėl šalyje galima pasimėgauti turkiškais patiekalais.
Erelių kraštas, atvirai kalbančių žmonių šalis – taip albanai apibūdina savo gražiąją tėvynę. Nuostabūs senovės paminklai, kalnai, paplūdimiai, ežerai, Viduržemio jūros klimatas ir gyventojų svetingumas į šią nedidelę šalį pritraukia vis daugiau turistų, ieškančių naujų, autentiškų vietų.
Albanija, skalaujama dviejų jūrų – Adrijos ir Jonijos – yra viena iš nedaugelio Europos šalių, tebestebinančių savo autentiškumu. Albanijos privalumai – puikus klimatas, senovės paminklai ir virtuvė. Ši dinamiškai besivystanti šalis turi daugybę veidų. Jos keliuose galima sutikti ir nešuliais apkrautų asiliukų, ir prabangių automobilių.
Čia yra ir aukščiausios kategorijos viešbučių, ir apleistų Envero Hodžos režimo laikų bunkerių. Albanai prisirišę prie savo kultūros ir ištikimi tradicijoms, tačiau turistų atžvilgiu nusiteikę draugiškai. Tik nedaugelis jų moka Vakarų kalbas, taigi reikia būti pasiruošusiems patirti susikalbėjimo problemų.
Adrijos jūros pakrantėje esantis Duresis – tai vienas svarbiausių Albanijos turizmo centrų ir antras pagal dydį Albanijos miestas. Jo ilgą, viduramžius siekiančią istoriją mena daug senovės paminklų, taip pat iš Romos imperijos laikų. Čia verta pamatyti senovinės miesto gynybinės sienos, romėnų forumo ir amfiteatro liekanas, taip pat II a. romėnų termų griuvėsius. Verta apsilankyti ir Archeologijos muziejuje, kuriame eksponuojama moderni ekspozicija, skirta Antikos istorijai.