Šri Lankos keistenybės

2016-06-20

Greičiausia tuktuku, baisiausia – ant dramblio

Kaip Egipte būtina pajoti ant kupranugario, taip Šri Lankoje reikėtų užsilipti ant dramblio.Dramblių atveda net į viešbučių kiemą. Patarnautojas pastato kopėtėles- užsilipai ir dairykis iš viršaus. Dramblys žygiuoja iš lėto ir oriai, ausimis plakdamas tau per kelius. Jeigu kelyje pasitaikys upė, dramblys būtinai prisisiurbs vandens ir suruoš tau tikrą dušą. Žiūrint iš šalies, ant jo sėdėti smagu ir paprasta, tačiau kai reikia ant tos plačios nugaros išsilaikyti pačiam, būna baugoka ir ne itin patogu. Žygiuojant miesto gatvėmis, šalia važiuoja buivolais pakinkyti vežimai, o iš paskos žvangėdami grandinėmis žingsniuoja dar keli drambliai. Tuomet ir pagalvoji, kad jei nudrobsi, tai kaulus gerokai apsilaužysi. Belieka apie tai negalvoti ir stebėti aplinkinių gyvenimą, juolab kad iš aukščiau viskas geriau matyti.
Pro šalį lekia automobiliai, kurių čia pilna visokių, indiški autobusai, japoniškos Toyotos, sunkvežimiai medinėmis kabinomis ir be durų. Posųkiuose vairuotojai laikosi įsikibę vairų, kad neišskristų. Šviesoforai sankryžose tik didžiuosiuose miestuose. Visas kitas sankryžas pirmas pravažiuoja tas, kurio automobilis galingesnis ir signalas garsesis. Panorėjęs pereiti gatvę, gali stovėti ant šaligatvio nors ir visą dieną- niekas nepraleis. Užsimerk ir eik. Jeigu tau lemta dar gyventi, jei to nori Buda- gatvę pereisi. Vietiniai eidami per gatvę irgi užsimerkia arba žiūri ne į tą pusę, iš kurios rieda transporto srautas.
Keliuose – jokių ženklų, jokios informacijos. Tad išsinuomoti automobilį neapsimoka ir dėl to, kad kas keli šimtai metrų tektų klausti kelio. Paprastai keliuose tik viena eismo juosta, tad nors ir atrodo, kad važiuoji greitai, iš tikrųjų vidutinis greitis labai mažas. Tuo labiau, kad kelias dažniausiai eina per nesibaigiančius kaimus ir miestus. Įvairaus dydžio namukai ir lūšnos driekaisi be pabaigos.
Vietiniai automobilių beveik neturi, tad važinėja tuktukais, autobusais, traukiniais arba vaikšto pėsti. Autobusus ten gaudyti išėjus į kelią. Gaudyti – beveik iš tiesų, nes sustoti vairuotojai nelabai linkę. Ypač tie, kurie vairuoja valstybinės įmonės automobilius ir algą gauna tik už vairo sukiojimą. Valdiški autobusai – tai tokios metalinės dėžės ant ratų su metalinėmis sėdynėmis. Durys tik gale, jos užtraukiamos tarsi kokia užuolaida.  Lekia šios dėžės ant ratų irgi įspūdingai.
Privatūs autobusai nudažyti kita splava ir jų savininkams rūpi pervežti kuo daugiau keleivių, kad kuo daugiau užsidirbtų.
Tuktukas nuveš kur tik nori. Paprastai tai sukiužęs triratis motociklas, ant kurio neaišku kaip pritvirtintas kėbulas. Tuktukas nardo automobilių sraute, tad jei niekas neužkliudys, nuvažiuosite palyginti greitai ir  pigiai. Jei, aišku iš anksto susitarsite ir pinigus mokėsite tik nuvažiavę į vietą.
Keliuose kartais pasirodo policija ir su panašiais į fenus prietaisais matuoja greitį. Vietiniai žino, kad važiuoti mieste galima – 56, o užmiestyje – 72 kilometrų per valandą greičiu. Tik vargu ar tas išklerusių automobilių srautas pasiekia tokį greitį.

Maisto ypatumai

Ant kiekvieno kampo siūlomi įvairiausi vaisiai. Nori kokoso? Prašom. Baltus marškinius ir sijoną dėvintis pardavėjas trimis peilio kirčiais nukerta galą, apdailina, įstato šiaudelį – ir gerk. Kokosos pienass net ir per karščius šaltas ir maloniai gaivina. O ir kokosai ir ananasai ir visokie kitokie skanumynai, augantys ant medžių, mūsų pinigais kainuoja vos kelis centus. O ir skonis šviežio, dar jokiais chemikalais neapdirbto vaisiaus yra visai kitoks.
Taigi vaisiai ten tokie. O štai mėsa ar žuvis be chemikalų ir dar karštyje, gali sukelti negalavimus. Kad pajustum tikrą šalies koloritą, verta bent trumpam užsukti į Negombo mieste, esantį žuvies turgų. Tai tirka žuvų skerdykla. Vandenyne pagauta žuvis skrodžiama tiesiog ant kranto ir viskas verčiama ant žemės. Čia pulkai varnų, kurios atlieka sanitarų vaidmenį.
Visa, ko nesulesa varnos, iš žvejų nuperka turgaus lankytojai. Asortimentas fantastinis – nuo ryklio ar marlino iki krabų, krevečių ar omarų. Kvapas irgi „fantastinis“ – kurį laiką prisiminęs žuvies net nebenori.

Medicina ir burtininkai

Žmonės tiki ne tik dievais, bet ir burtininkais. Padorus valstietis nė žingsnio nežengs nepasitaręs su kokiu nors ateities spėliotoju. Kiekviename kaime yra dvasių išvarymo meistras ir ne vienas. Mažiausiai galintis – edura, stipresmnis – jakadura, o stipriausias – kolduendura. Jie esą išvarantys dvsaias, velnius ir kitokius nelabuosius, kurie pasak vietinių esą stiprūs ir aukšti. Tuos nelabuosius traukiąs keptos mėsos kvapas, todėl vakare geriau nieko nekepti, nes dvasios siaunčiančios sutemus.  Tai dar pusė bėdos- nakčiai gal ir nereikia prisivalgyti. Bet, pasirodo, negalima ir praustis, nes muilo kvapas jiems irgi patinkąs. Apsiginti nuo jų galima tik aukojant, užkalbant arba turint talismaną. O susitikus akis į akį ir tai nepadės – tada reikis slėptis vandeny…
Daugybėje  Šri Lankoje vykstančių švenčių šokami ritualiniai šokiai – jais esą varomos blogosios jėgos. Ant namų irgi dažnai kabo po spalvingą talismaną nuo blogos akies.
Susirgus irgi pirmiausia reikia eiti pas vedaralą. Tai gerbiamas žmogus, žinantis, koks augalas kokią ligą gali įveikti.

Pavojai

Didžiausias pavojus – bezdžionės. Jos įkyrios, skirtingai nuo profesionalių išmaldos prašytojų, kurie nepuola iš rankų traukti pinigų, bezdžionės joms patinkantį bananą, sausainį, o kartais ir fotoaparatą paiima pačios. Kadangi Šri Lankoje jos neliečiamos, tad vytis neverta, nes dar užsitrauksi vietinių pyktį.
Viešbučiuose reikia nepalikti atvirų langų, nes bezdžionės tik ir laukia, kur įlįsti ir ką nors nugvelbti. Be to, pro atvirus langus į kambarį gali užklysti ne visiems malonių driežų.
Saugotis reikia ir valaktaujančių šunų – jų gauja atokioje vietoje žioplinėjantį turistą gali užpulti.

Kad nešokiruotumėte vietinių

Šiaip jau Šri Lankoje žmonės draugiški. Kiek įkyresni – elgetos.
Kad prisilaikytumėte Šri Lankos papročių, reikia paisyti keletos taisyklių.
Einant į šventyklą, būtina ne tik nusiimti galvos apdangalą, bet ir nusiauti batus. Nugara, pečiai ir keliai turi būti uždengti. Patartina turėti keletą porų vienkartinių kojinių, nes aplinkinių pėdos dažnai atrodo užkrėstos grybelio ir kitų ligų.
Vienuoliai, šventikai gerbiami. Jų negalima lietsi net sveikinantis. Jei norite pagarbiai pasisveikinti, sudėkite rankas ir pakylėkite į kaktos lygį. Jeigu vienuoliai stovi, sėdėti irgi negalima.
Viešose vietose nederėtų vaikščioti apsikabinus, bučiuotis. Tai blogo tono ženklas.
Moterys neturėtų sėdėti šaliai vairuotojo, vaikščioti gatvėmis pusnuogės, paplūdimyje degintis be liemenėlės.
Prieš fotografuojant vietinius reikia paprašyti leidimo. Negalima fotografuotia atgręžus nugarą į Budos statulą.

 

© 2019 Kelionių agentūra „Pasaulio kelionės“. Visos teisės saugomos.

Pirk keliones išsimokėtinai su   

Užsisakykite naujienlaiškį!

Užsisakykite mūsų naujienlaiškį ir karščiausius pasiūlymus gausite pirmieji!
Su įmonės privatumo politika galite susipažinti čia

UŽSISAKYTI

close-link