Pačios baisiausios pasaulio salos

2017-06-06

Pačios baisiausios pasaulio salos

Netgi patys gražiausi pasaulio kampeliai – egzotiškos salos, kasdien pritraukiančios keletą tūkstančių ieškančių idealaus poilsio turistų, kai kada gali nustebinti ne tiek komfortu ir prabanga, kiek siaubinga savo praeitimi.
Bet išties pačios baisiausios vietos – tai neapgyvendintos, visų pamirštos salos, kažkada buvusios neįtikėtinų tragedijų ir košmarų liudininkėmis, kad net patys narsiausi keliautojai stengiasi jas apeiti.

Ilha de Queimada Grande ( Gyvatės sala)

Ši sala Brazilijos pakrantėje galėjo tapti egzotiška pavargusių nuo žiemos speigų turistų priebėga, kuri džiugintų karščiu ir saulėtu oru, nuostabiaisi paplūdimiais. Bet čiabuviai šią salą pavadino Gyvatės vardu. Būtent čia veisiasi patys nuodingiausi šliužai iš ietingalvių gyvačių rūšių, tarkim, Golden Lancehead. Jų nuodai akimirksniu sukelia visų audinių apmirimą.
Sala tiek pavojinga, kad Brazilijos valdžia visisškai uždraudė joje lankytis. Beje, turistai ir neskuba nuskinti draudžiamų vaisių. Anot statistikos, viename salos kvadratiniame metre šliaužioja nuo vienos iki penkių gyvačių ir kyla pavojus saloje pasilikti visiems laikams.

Poveglia sala

Salos, plutinčios Venecijos lagūnoje, istorija prasidėjo Romos imperijos suklestėjimo laikotarpiu. Sala tapo sergančiųjų džiova tremties vieta. Keletas tūkstnčių žmonių, nugabentų į salą, buvo palikti numirti. Pveglia tapo didžiuliu kapinynu. Praėjus keletui šimtmečių, apleista sala vėl tapo tragedijos liudininke. Kai Europoje siautėjo maras, į šią salą buvo išplukdyta daugybė žmonių, turinčių bent menkiausių šių ligos požymių.
Romėnai, pristigę vaistų, ligonius palikdavo ilgai kankinamai mirčiai, viduramžiais vykdavo dar paprasčiau – ir gyvus, ir mirusius sumesdavo į didžiules duobes ir sudegindavo gyvus. Tikėtina, kad saloje vienaip ar kitaip galus atidavė daugiau kaip 160 tūkst. žmonių. Dar ir dabar žmonių kaulai išplaunami Poveglia pakrantėje. Bet tuo viskas dar nesibaigia. 1922 m. saloje išdygo klinika, skirta psichiškai nesveikiems ligoniams. Vėl šioje saloje ėmė karaliauti skausmas ir žiaurumas. Į liūdnai pagarsėjusią ligoninę patekdavo ir normalių žmonių. Pacientai tapdavo baisiausių eksperimentų objektais – naktimis ligoninėje sklisdavo kankinamų žmonių klyksmai.
XX a. pabaigoje kai kurie italai bandė persikelti gyventi į šią salą, bet tik dieną pabuvę, išgąsdinti čia tvyrančios bauginamai siaubingos atmosferos, maudavo atgalios. Iki šiol Poveglia sala lieka neapgyvendinta.

Ramri sala

1945 m. Ramri sala, esanti visai šaliai Birmos pakrantės, tapo eilinės tragedijos vieta. Sąjungininkų kariauna, išsilaipinusi nedidelėje saloje, tūkstančius japonų karių apsupo didžiuliuose pelkynuose, kuriuose japonų pėstininkai manė pasislėpsią. Bet daugumai jų nepavyko iš ten išeiti gyviems. Jie mirė ne nuo moskitų, nešiojančių maliariją, ne nuo nuodingų skorpionų ar cėcė musių. Milžiniški krokodilai rijo gyvus japonų karius. Masinė karių žūtis, buvo tokia siaubinga, kad vėliau šis faktas pateko į Gineso rekordų knygą.

Izu sala

Grandinė nedidelių Izu salų Japonijoje – vieta – išties pavojinga dėl atyviai išsiveržiančių ugnikalnių, čia pražūtingas netgi oras. Sieros dujų koncentracija ore Izu salose pati didžiausia planetoje.
Nuodingas oras šias vietas padarė tinkamas filmuoti siaubo filmus. Vietiniai gyventojai dieną naktį priversti nešioti specialias apsaugines kaukes, o vidury nakties kaukiančios sirenos praneša apie tai, kad sieros dujų lygis jau tapo mirtinai pavojingas. Tiesa, vietiniai gyventojai Izu salose pasilieka savo noru už visai nedidelę pinigų sumą, kurią jiems kas mėnesį moka mokslininkai. Egzistavimą Izu salose tyrinėtojai pavertė savotišku eksperimentu – siekiama išsiaiškinti buvimo ilgą laiką su apsaugine kauke nuodingame ore padarinius.

Didžioji Ramiojo vandenyno šiukšlių dėmė

Didžioji Ramijojo vandenyno šiukšlių dėmė – labai ypatingas reiškinys ir dėl to dar tragiškesnis. Tai neįsivaizduojamos apimties šiukšlių kalnas, susikaupęs per šimtmetį Ramiojo vandenyno platybėse. Per daugybę metų vandenyno tėkmė į vieną vietą sunešė neatsakingų žmonių šiukšles. Šiukšlių sankaupos užimama teritorija prilygsta visai Teksaso valstijai. Tokios šiukšlių „salos“ egzistavimas – dar ne pats baisiausias reiškinys. Kaip žinome, plastikas ilgą laiką neyra, bet po kurio laiko visgi suyra į mažyčius kaip planktonas gabalėlius. Tad viršutiniame vandenyno sluoksnyje plastiko šešis kartus gausiau nei planktono. Lengvas plastikas neskęsta, jis plūduriuoja ir pritruakia būrius žuvų. Vėliau šias žuvis valgome mes… Be abejo, ant šios plūduriuojančios milžiniškos šiukšlių „salos“ negalima užlipti. Linkęs rizikuoti žmog tik žengęs žingsnį prasmegtų po šiomis sąšlavomis…. Ir taptų retu, bet natūraliu žuvų maistu.

Fidžio sala

Fidžio sala,  kasdien pritraukianti tūkstančius išsiilgusių smėlėtų paplūdimių turistų, kadaise buvo jau  visai ne tokia nekalta, kaip iš pirmo žvilgsnio rodos. Paskui Fidžį nusidriekia siaubingusių kanibalizmo, vaikų žudynių, ištvirkavimo, kankinimo istorijų šleifas.
Misionieriai, atsiradę Fidžio saloje XIX a., savo patirtį aprašė: „1839 m. spalio 31 d. ketvirtadienis. Šį rytą mes stebėjome pritrenkiantį vaizdą. 20 mirusių vyrų ir moterų kūnų buvo atgabenti Revui, kaip dovana nuo Tanojo. Juos tereikėjo tik tinkamai paruošti ir suvalgyti. Vaikai linksminosi, tyčiodamiesi iš mirusio mergaitės  kūnelio. Minios moterų ir vyrų dalijosi žilagalvio senolio ir jaunos moters kūnus. Žmogienos dalis nešiojo šunys ir plukdė palei srovę upės tėkmė“. Čia gentys ne tik su pasimėgavimu ėsdavo, bet ir visaip kitaip tyčiodavosi – gyvus virdavo katiluose, išlupdavo akis, nagus…

© 2019 Kelionių agentūra „Pasaulio kelionės“. Visos teisės saugomos.

Pirk keliones išsimokėtinai su   

Užsisakykite naujienlaiškį!

Užsisakykite mūsų naujienlaiškį ir karščiausius pasiūlymus gausite pirmieji!
Su įmonės privatumo politika galite susipažinti čia

UŽSISAKYTI

close-link