Kuba. II dalis

2016-07-26

Kubiečiai važinėja senomis amerikietiškomis ir rusiškomis mašinomis

Paprastam kubiečiui nusipirkti automobilį iki šiol beveik nėra jokių galimybių. Apie laisvą prekybą dar tik kalbama. Parduoti ir pirkti galima tik tas lengvąsias, kurios pagamintos iki 1959 metų.
Automobilių numerių spalva nevienoda: vienokia – valstybinių, kitokia – nuomojamų, o direktorių ir partijos veikėjų automobilių numeriai – rudos spalvos. Pamatęs tokį automobilį kelių policininkas tik atiduoda pagarbą ir valdininko netrukdo.
Taigi keliai Kuboje nėra užkimšti automobiliaisi. Rieda vienas kitas senutėlis, bet policininkų keliuose daugybė, vairuotojus jie stabdo dažnai, bet ar technika tvarkinga nežiūri. Tikrina, ar neišgėręs, ar neviršija greičio, klausia kur važiuoji. Greitį irgi nustato iš akies, be jokių prietaisų. Vairuotojai solidarūs – jei kelyje dirba policija, visi iš eilės mirkčioja ilgosiomis šviesomis. Keliuose labai daug dviratininkų, arklių traukiamų vežimų. Kai kur tai vienintelės susisiekimo priemonė. Mažesniuose miestukuose arkliukai kaip maršrutiniai autobusai – į vežėčias telpa iki 12 keleivių.
Na, o Havanoja keleivius vežioja „ kupranugariai“ – tam tikri „trigubi“ autobusai, sumontuoti ant MAZ‘o važiuoklės. Į vieną suvirintuose trijų autobusų kėbuluose talpa 350 keleivių.  Jei neturi pinigų taksi, tenka laukti tokio „kupranugario“ – antraip į namus negrįši.

Daug pinigų kvepia tabaku

Kaip ir Europos šallyse, taip ir Kuboje uždrausta rūkyti viešose vietose. Tačiau dauguma kubiečių nepaleidžia cigarų ar cigarečių  iš burnos. Varguomenė rūko iš tamsaus tabako pagamintas cigaretes be filtro. Vyresniems kaip 50 metų gyventojams įvesta net rūkymo pašalpa.
Visa tai ko gero, suprantama, nes kaip tik iš Kubos po pasaulį pasklido tabakas. Per pirmąją kelionę į Ameriką 1492 metais tabaką rūkyti pabandė Kristupas Kolumbas. Nors tas įprotis žalingas, jis psklido plačiai. Ir dabar Kuba garsėja cigarais – už rankomis susuktus labai gerus cigarus sala per metu uždirba apie 240 milijonų dolerių.
1946 metais Havanos viešbutyje „Nacional“ per vienus pietus susitikę E. Hemingvėjus ir V. Čerčilis surengė cigarų rūkymo varžybas. Tai tapo tradicija. Rūkaliai kasmet traukia į Kubą, kad pasivaržytų, kuris daugiau surūkys cigarų. Cigarų festivalis paprastai baigiamas aukcionu. Visi aukcione uždirbti pinigai skiriami medicinai. Tad galima sakyti, kad gydymui skirti pinigai kvepia tabaku.

Kokteiliai, išgarsinti Hemingvėjaus

Lankantis  Havanoje būtų nuodėmė neaplankyti vietų, susijusių su rašytoju E. Hemingvėjumi. Havanoje apie E. Hemingvėjų iki šiol sklando legendos. Bet ne tiek apie jo kūrybą, kiek apie jo girtuoklystes. Šampaną, viskį, kojaką ir romą rašytojas rinkosi ne pagal butelio etiketes, bet pagal kokybę. E. Hemingvėjus išgarsino du barus ir kelis kokteilius. Ir dabar į barus „ Bodeguita de Medio“ ir „Floridita“ turistai plaukia miniomis, kad pasėdėtų ant tų pačių kėdžių, ant kurių sėdėjo E. Hemingvėjus, kad išgertų stiklinę kokteilio, kurį jis mėgo. Pats E. Hemingvėjus sakydavo, kad savo mochitą geriąs „Bodeguitoje“, o daikirį –„ Floriditoje“.

Sala – ištisas draustinis

Verta aplankyti krokodilų fermas Sapatos pusiasalyje. Kubos krokodilai – vieni iš agresyviausių. Dideliuose voljeruose lyg nupjauti medžiai voliojasi šių pavojingų gruobuonių kūnai. Gli nejudėdaimi – net nesuprasi ar tai gyvas padaras.  O su mažais krokadiliukais galima net nusifotografuoti. Prižiūrėtojas suriša virve nosį ir deda norinčiajam ant sprando.
Pačioje fermoje galima krokodilienos ir paragauti. Kepsnys ant grotelių kainuoja 10 „kukų“.
Šalia krokodilų fermos – laiudies buities muziejus. Jis – saloje, į kurią reikia plaukti kanalais, o vėliau apie pusvalandį didžiausiu Kuboje ežeru – Laguna del Tesoro. Buities muziejus – tai tipiškas kaimelis, kokį XV amžiuje pamatė čia atplaukęs Kolumbas. Susėdę savo nameliuose,  „senovės indėnai“ laukia turistų,einantiems pro šalį ant kaktos nupiešia kažkokius ženklus, kartkartėmis sušoka lyg ir indėniškus šokius.
Sapatos pusiasalis yra draustinis. Gamtininkai šiaip jau visą Kubą laiko draustiniu. Kol kas Kuba dar yra daugeliui paslaptinga sala, atitverta nuo pasaulio. Tūkstančiai kilometrų laukinių paplūdimių, pelkės, miškai – visa tai iki šiol beveik nepaliesta. Kitose Karibų šalyse vystėsi turizmas, augo pramonė, o Kub a, ypač po Berlyno sienos griūties, liko viena ir skurdi.

Naudingi patarimai

Klimatas Kuboje tropinis. Vidutinė metinė temperatūra yra 26 laipsniai šilumos, oras labai drėgnas. Geriausia į Kubą skristi nuo spalio iki balandžio. Tada kiek vėsiau, beveik nelyja, o vanduo jūrose aplink Kubą neatvėsta žemiau 24 laipsnių.
Maistas Kube paprastas, be gilių kulinarinių tradicijų. Vartojami vietoje augantys prieskoniai, žuvys, vištiena ir kiauliena. Vietinių mėgstamiausias patiekalas yra kreoliškas achiakas – kiauliena, ištroškinta su prieskoniais ir bananais.Pikadiljas – kapota jautiena su ryžiaisi. Kai nėra mėsos apsieinama tik su pupelėmis, ryžiais ir bananais, taip pat salotomis iš įvairių vaisių. Delikatesas – vėžlienos, krokodilienos ir vėžlių kiaušinių patiekalai.
Draudžiama fotogfuoti karinę techniką, kariškius, pramonės objektus. Nepatartina duoti išmaldos elgetoms, nes elegtauti Kuboje griežtai draudžiama ir baudžiama net kalėjimu.
Užsikrėsti galima maliarija, hepatitais, todėl nepatartina gerti vandens iš čiaupo. Upėse, balose reikia saugotis krokodilių, o jūroje – jūrų ežių, kai kurių medūzų.
Transportas. Išsinuomoti lengvąją mašiną galima, nes keliuose jų mažai. Tačiau keliai duobėti, asfaltas ištrupėjęs, daugybė dviratininkų ir labai mažai nuorodų. Jei mašina sufes, remontininkų pilnos gatvės, tik oficialių remonto dirbtuvių nedaug.
Degalų kaina – apie eurą už litrą.
Autorius: Vytautas Žutautas

© 2019 Kelionių agentūra „Pasaulio kelionės“. Visos teisės saugomos.

Pirk keliones išsimokėtinai su   

Užsisakykite naujienlaiškį!

Užsisakykite mūsų naujienlaiškį ir karščiausius pasiūlymus gausite pirmieji!
Su įmonės privatumo politika galite susipažinti čia

UŽSISAKYTI

close-link