JAV nacionaliniai parkai

2017-08-02

Įspūdingiausi JAV nacionaliniai parkai

Didžiojo kanjono nacionalinis parkas

Nedaug pasaulyje yra tokių stulbinamų vietų kaip Didysis kanjonas. Pakerėtas jo grožio Džonas Muras rašė:
„Jis jums atrodys lyg romanas, nežemiškas savo spalvomis, didybe bei architektūrinėmis formomis, tarytum jūs atradote jį po mirties ar kitoje planetoje“.
Gamta šią galingą bedugnę, kurios plotis kai kur siekia 17 mylių, kūrė du bilijonus metų, pasitelkusi į pagalbą negailestingai šniokščiančią 277 mylių ilgio ir vienos mylios gylio Kolorado upę.
Nuo sausakimšos South Rim 235 mylių kelias veda per nepaprastai įspūdingas vietas į ramesnę ir nuošalesnę North Rim. Pakilti į 8 tūkst. pėdų aukštį galima  tik nuo gegužės vidurio iki spalio pabaigos.. Vienas iš poetiškiausių būdų susipažinti su kanjonu yra pamatyti jį iš apačios, plaukiant Kolorado upe kajakais, plaustais, motorinėmis valtimis.

Mirties slėnio nacionalinis parkas

Mojavio dykumos širdyje esantis Mirties slėnio nacionalinis parkas ypatingas tuo, kad tai yra žemiausia, sausiausia ir karščiausia vieta Amerikoje, kur svilinia 120 laipsnių karštis pagal Farenheitą.
Grėsmingas slėnio pavadinimas į šią vietą traukia žmones iš viso pasaulio, tačiau juo nustebina ne tik brutali aplinka, bet ir įspūdingas ir įvairiapusis grožis: „ Deadman Pass“, Dry Bone Canynon“ yra tikra priešingybė dramatiškiems kalnams, pvz. Teleskope Peak“, siekiančiai 11 tūkst. pėdų aukštį. Dykumos saulėje nokstantys augalai ir gyvūnų rūšys yra būdingi tik šiai išdžiūvusiai vietovei, keturaisdešimt jų rūšių nerasite niekur kitur tik čia.
Slėnis iš tiesų nepanašus į slėnį- tai tiesiog žemės plotas, lapsniškai žemėjantis tarp kalnų virtinių. Daugiau nei prieš 10 tūkst. metų Mirties slėnio vietoje tyvuliavo 600 pėdų gylio gėlo vandens ežeras. Po tūkstnčius metų trukusio  karščio ir sausrų beliko rupi druskinga žemuma. 140 pėdų ilgio nacionaliniame parke populiariausia vieta yra „ Artists Palete“, kur matomi įvairių spalvų mineralų klodų ruožai: raudonos, rožinės, violetinės ir žalios. Iš Zabriske rago atsiveria susiraukšlėję kalnai ir 14 kv. mylių plotą užimančios smėlio kopos, primenančios Sacharą. Susiraskite „Lavono kelio“ galo taką, kuris veda į vykusiai pavadintą „Dantės“ apžvalgos aikštelę ir iš jos, būdami 1 mylios aukštyje, apžvelkite 100 mylių plotą, pačias aukščiausias ir žemiausias vietas: 14 494 pėdų aukščio Vitnio kalną ir 282 pėdos žemiau jūros lygio esantį Bedvoterį.

Josemičio nacionalinis parkas

„, Jokia rankomis stayta šventovė negali prilygti Josemičiui“- rašė gamtos tyrinėtojas Džonas Muras, kurio pastangomis 1890 m. buvo įkurtas Josemičio nacionalinis parkas.
Lankytojus stulbina mylios pločio ir 7 mylių ilgio Jousemito slėnis, parko „Pagrindinė gatvė“, per slėnį tekanti upė, apsupta granito uolų ir arkų, kurios iškyla į 2-4 tūkst. pėdų aukštį.
Dauguma parko vaizdų jau yra tapę Amerikos landšafto simboliu, juos užfiksavo Anselio Adamso fotografai. Tai ir 8842 pėdų aukščio „ Half Dome“ viršūnės vaizdas, tapęs Josemičio simboliu, ir „El Capitan“-  didžiausia granito uola pasaulyje, dukart aukštesnė už Gibraltaro uolą. Įspūdingi 24245 pėdų aukščio Josemičio kriokliai yra aukščiausi Amerikos žemyne. Kaskadiniai kriokliai vasaros pradžioje jie atrodo labai įspūdingai, o vasaros pabaigoje beveik visai išdžiūsta.
Keliaujantys automobiliu, gali va-iuoti iki Glacier vietovės, nuo kurios atsiveria puikūs slėnio vaizdai. Mariposa girioje auga 500 didingų sekvojų. Manoma, kad seniausiai iš jų – Didžiojo Grizlio sekvojai – yra 2700 metų.

Mesa Verdės Nacionalinis parkas

Iš daugiau nei 300 JAV nacionalinių parkų 52 tūkst. akrų ploto Mesa Verdė yra vienintelis, skirtas archeologijos mylėtojams. Čia  XI- XIII a.gyveno indėnų gentis, kuri jau tuomet įsirengė daugiaaukščius būstus molėtose kanjono uolose ir sienose. Apie XIV a. jie paliko šį regioną dėl iki šiol neaiškių priežasčių. Baltieji nieko nežinojo apie šiuos būstus iki 1870 m. ir tik po to šis regionas buo paskelbtas nacionaliniu parku. Tyrinėjimai jame prasidėjo 1888 m., čia aptikta daugiau nei 4 tūkst. archeologoms įdomių vietų, iš kurių apie 600 yra btai uolose. Buvo atkastos tik kelios tokios vietos, įspūdingiausia iš jų – tai 156 kambarių „ Uolos rūmai“ ir „Balkonų namai“, abu esantys Chapin‘o Mesoje, bei „Ilgieji rūmai“- Wetherillo Mesoje. Apsilankymas čia griežtai kontroliuojamas, šias įžymybes galima apžiūrėti tik su gidu. Pasižvalgyti galima ir važiuojant automobiliu 6 mylių ilgio kelio kilpa, kuri driekiasi stalkalnio viršuje.
Mesa Verdės nacionalinis parkas įsikūręs „keturių kapmų sankirtoje“ – čia susikerta  Jutos, Kolorado, Naujosios Meksikos ir Arizonos valstijos. Iš parke esančios apžvalgos aikštelės, kurios aukščiausia vieta siekia 8572 pėdas, galite pamatyti visas keturias valstijas.

Uolinių kalnų nacionalinis parkas

Šis parkas gali pasigirti 191 stačia viršukalne. Jis užima 415 kvadratinių mylių, 113 parko viršukalnių siekia daugiau nei 10 tūkst. pėdų aukštį, o 78 – daugiau nei 12 tūkst. pėdų aukštį. Šių viršūnių senelis – 14255 pėdų aukščio „Longs Peak“ – įkvėpė parašyti gerai žinomus žodžiusm šlovinančius Amerikos purpurinių kalnų didybę. Šių viršūnių pasakiškas grožis atsiveria važiuojant „Trail Ridge“ keliu. Tai automobilių kelias, pakylantis net į 12 tūkst. pėdų aukštį. Jis nutiestas 1932 m.,remiantis senuoju Indėnų keliu  per Žemyno kalnus. Kelionė juo yra tikrai ypatinga, kupina svaiginamų įspūdžių.
350 mylių kelionė yra gana ilga ir varginanti, todėl smagu pasinerti į nuostabaus parko žalumą, vėsą, pasivaikščioti po tankius miškus, pasigrožėti čiurlenančiaisi šaltiniais, ledynų suformuotais ežerais bei Alpes primenančiomis pievomis. Visas parkas yra laukinės gamtos prieglobstyje, jo gyventojai kartais atrodo nerealūs. Čia galima sutikti lūšį ir pumą bei geriaus pažįstamus – briedį, elnią ar snieginį aviną, kuris tapo parko simboliu.

Evergleidso nacionalinis parkas

Gamtos mylėtojai ir besidomintys ekologija gali leistis į visos dienos ekskursiją po didžiausią JAV saugomą drėgnąją pelkių zoną. Evergleidso parkas yra 1,5 mln. Akrų subtropinis gėlo vandens pelkynas ir trečias pagal dydį nacionalinis parkas po Mirties slėnio ir Jeloustouno. Patogiai išsidėstęs pietiniame Floridos smaigalyje, už Majamio, šimtus mylių nuo Pietų pakrantės, jis yra akivaizdus pavyzdys, kokia buvo Florida prieš ją užkariaujant ispanams ir apskritai prieš atvykstant pirmajam žmogui.
Mediniai takeliai, dviračių takai ir seklumoms skirtos motorinės valtys leis susipažinti su parko flora ir fauna, tačiau geriausiai pažinti jo paslpatis ir istoriją galima plaukiant kajakais arba kanojomis kartu su ekskursijos vadovu.
Gamtininkai sako, kad parke gyvena lamantinai, ibiai, baltieji garniai, ereliai žuvininkai, pilkieji ereliai, krokodilai, vėžliai, daugiau nei keturiolikos rūšių gyvatės.

Akadijos nacionalinis parkas

Desert Island yra Meino nacionalinis turtas. Šiame nacionaliniame parka turistai gali keliauti 12-14 mylių maršrutais, grožėtis apylinkėmis, apsilankyti įspūdingose užeigose, išlikusiose nuo tų laikų, kai rokfeleriai, astorsai, fordai, vanderbiltsai bei jų kolegos XX a. pradžioje įsteigė čia vasaros koloniją.
Parkas kartu su salomis užima 35 tūkst. akrų šios didingos ir uolėtos žemės. Palei vandenyną  ir per skardžius vedantys keliai, nuostabūs banginių vaizdai ir langustų užkandžiai sutraukia čia daugybę keliautojų.
Salos ramybe įsitikina vis daugiau turistų, o status, žemyn vedantis 20 mylių pagrindinis Parko kelias draukia gaugybę važiuotų turistų. 1917 m. Dž.D. Rokfeleriui jaunesniajam ėmė nepatikti automobilių triukšmas saloje, todėl jis nutiesė 57 mylių kelių tinklą su tilteliais, kurie tapo tautos mėgstamais pasivaikščiojimo ir dviračių takais. Jeigu norite laikytis tradicijos ir nuo 1530 pėdų aukščio Kadilako kalno, aukščiausio Atlanto pakrantėje, stebėti kaip pateka saulė, vis dėlto prireiks automobilio, tačiau nuo kalno pamatysite, kaip Ameriką nušviečia pirmiieji ryto saulės spinduliai.
Apsilankyti „Jordan Pond House“ Parko kilpos kelyje ir išgerti arbatos bei pasigrožėti vaizdu nuo restorano vejos yra dar viena salos tradicija, kuriai jau daugiau nei 100 metų.

Karlsbado urvų nacionalinis parkas

Vienas iš įspūdingiausių pasaulyje urvų sistemų – Karlsbado nacionalinis urvų parkas- apima daugiau nei 100 garsių urvų. Čia rasite ir Karlsbado urvą, garsėjantį Didžiuoju kambariu, kurio plotas prilygsta šešioms futbolo aikštėms, o lubos siekia 66 m aukščio, ir Lečugilos urvyną, vieną iš didžiausių urvų pasaulyje.
Turistai užgniaužę kvapą leidžiasi į požemius, glūdinčius po Chihuahua dykuma. Lydimi varvančio šikšnosparnių guano garsų ir saldaus kvapo, jie leidžiasi į gelmes pamatyti keistų darinių ir trapių mineralų sąnašų, įviariausių pavidalų ir formų- nuo perlo vėrinių iki rokoko stiliaus skulptūrų ir vynuogių kekių ( tam reikia nusileisti 240 m po žeme ir nueiti 7,5 km grįstais takais). Ši kelionė  galbūt ne tiek gąsdinanti, kiek paslaptinga, ir be jokios abejonės, labai įdomi. Ir keri ne vien urvų geologija, bet ir jų zoologija. Vasarą čia knibžda ištisos kolonijos meksikietiškų šikšnosparnių. Kas vakarą sutemus jie pakyla į padanges ir surengia čia tikrus spektaklius, ieškodami dykumos vabzdžių. Kol jie visi išskrenda iš urvų, praeina mažiausiai keturiasdešimt penkios minutės. Apyaiušriu jie lygiai taip pat būriais grįžta į urvus.

Great Smoky kalnų nacionalinis parkas

Šiaurės Amerikos čiabuviai vadino šį vakarinės Šiaurės Karolinos kraštą  melvųjų dūmų kalnais dėl „dūmų“ arba „garų“, apgaubusių kalnų viršūnes, sukeltų ne ugnies, o garavimo. Šiandiena 1290 kv. km ploto nacionalinis parkas privilioja dvigubai daugiau lankytojų nei kuris kitas JAV nacionalinis parkas ( net Didžiojo Kanjono parkas sunkiai jam prilygsta). Į daugiau nei 1800 m aukštį iškyla 16 viršukalnių ir nėra nė vienos, kuri per visą 58 km ruožą būtų žemesnė nei 1500 m Parko teritorijoje dominuoja tikra floros įvairovė- priskaičiuojama daugiau nei 120 medžių rūšių ( Jeloustono parke tik 20) ir per 1600 žydinčių augalų, kurie puošia kalnus ir pievas. Pusė parko teritorijos pažymėtų takų pritaikyta turistams, kuriem maga ištirti apylinkes taip, kaip tą darė pirmieji kalnų gyventojai- arkliais ( parke yra keturios arklidės, kuriose galima išsinuomoti arklius ekskursijoms su gidu)

Crater Lake nacionalinis parkas

9 km pločio krateris, kuriame plyti Kraterio ežeras, susiformavo prieš daugiau nei 7 tūkst. metų per katastrofinius sprogimus, per kuriuos ugnikalnis sugriuvo ir iš lėto prisipildė vandens. Šiandien čia giliausias Amerikos ežeras, ryškiausias akcentas šiame vieninteliame Oregono valstijos nacionaliniame parke. Vaizdingas 53 km kelias „Rim Drive“ juosia 34 kv. km ežerą 2100 m aukštyje, stebinantis automobilistus, dviratininkus ir žygeivius nepakartojamais aplinkiniais vaizdais.  Ne mažiau įspūdingi vaizdai laukia tų, kurie  išsiruošia į ekskursijas laivais po glotnų ir veidrodis ežerą – tiek kūgio formos Vizad salos, miniatiūrinio ugnikalnio, pakraštyje, tiek aukščiausioje jos vietoje. Jeigu norite smulkiau patyrinėti nežemiškąjį lava nuklotos kalnų grandinės „ Cascade Range“  grožį, pasukite į 225 km ilgio antraeilį kelią „ Volcanic Legacy Scenic Byway“, kuris prasideda parke ir vingiuoja į pietus, Klamato kriklio link, šalia Kalifornijos sienos.

Braiso kanjono nacionalinis parkas

Braiso kanjonas – iš tiesų ne kanjonas, o nuostabus amfiteatras, nelyginant urvas be stogo, kurį milijonai metų lietaus, sniego ir ledo išduobė iš rožinių ir baltų klinčių uolų. Jo keistų, net bauginamų formų smailės ir kolonos, primenančios lyg nelaimę pranašaujančius stalagmitus, iškyla iš po žemės, unikalios savo įstabiais mineralų atspalviais ir nestabiliomis formomis. Šie keisti dariniai paaiškinami paprastai- išsiveržus žemutiniams sluoksniams, viršutiniai sunkesnieji sluoksniai išliko nepakitę, tvirti. Pajutų indėnai šventai tikėjo, jog šios uolos- tai pirmykščiai gyventojai, paversti akmenimis dėl savo piktų darbų.
Jeigu norite pajusti tikrąją šių vietovių dvasią, nukeliaukite ligi Saulėlydžio taško per patį saulėlydį ir išvysite, kaip dangus nušvinta akmens spalvomis.

Jeloustouno nacionalinis parkas

Įkurtas 1872 m. seniausias Amerikoje nacionalinis parkas geriausiai žinomas savo geoterminiais reiškiniais – savo audringos vulkaninės praeities palikimu, kuriuos Rodjardas Kiplingas pavadino „ Pragaro aukštumomis“.
Parko lankytojais būriuojasi prie  Aukštutinio geizerių baseino, esančio peitinėje parko pusėje, kad pamatytų 150 geizerių, kurie kartu su 10 tūkst. burbuliuojančių dumbliais apaugusių parko tvenkinių, šnypščiančiomis fumarolėmis ir karštomis garuojančiomis versmėmis  Jeloustouno parke yra iš viso 300 geizerių,  bet ryškiausias iš visų yra „ Old Faithful“, purškiantis srovę į orą iki 55 m aukščio kas 68-98 minutes. Tai garsiausias pasaulyje geizeris, daugelio žmonių sąmonėje neatsiejamas nuo Jeloustouno nacionalinio parko vardo.
Geoterminiai kuriozai nėra vienintelis dalykas, kuriuo garsėja Jeloustounas. Antras didžiausias Amerikoje, išskyrus Aliaską, nacionalinis parkas, jo gamtos ir laukinės faunos įvairovė yra viena iš įstabiausių žemėje. Didysis Jeloustouno upės kanjonas siūlo parko lankytojams kvapą gniaužiančius vaizdus. 38 km ilgio ir  iki 360 m gylio, jis prasideda įspūdingu Žemesniuoju kriokliu, kuris krenta iš 92 m aukščio į apačioje esančią upę. Po Heideno slėnį, didžiausią pievą parke, kalidžioja meškos ir bizonai.
99 procentai lankytojų paprastai nenuklysta nei per 4,8 km nuo kelio, į tyrlaukius, ir todėl  neužeina daug reto grožio trasų ir kai kurių pirmykščių, regis,  niekieno neaplankytų Amerikos vietų. Tačiau jeigu Jums trūksta laiko ir noro keliauti pėsčiomis, jokiu būdu neatsisakykite ekskursijos po Didžiąją Kilpą, kuri jungia visus penkis parko įėjimus ir iš kurios matosi visos svarbiausios parko pramogos.

© 2019 Kelionių agentūra „Pasaulio kelionės“. Visos teisės saugomos.

Pirk keliones išsimokėtinai su   

Užsisakykite naujienlaiškį!

Užsisakykite mūsų naujienlaiškį ir karščiausius pasiūlymus gausite pirmieji!
Su įmonės privatumo politika galite susipažinti čia

UŽSISAKYTI

close-link