Balio salos neįmanoma nepamilti
Nedidukė ir įspūdinga sala yra vos 145 km ilgio ir 89 km pločio. Pagrindinė religija – hinduizmas. Tai ir lemia Balio magnetizmą. Kas antras namas – šventykla. Žmonės tvirtai tiki, kad tai dievų sala ir juos – dievus- reikia maitinti. Kasdien prie kiekvieno namo padedama smilkalų ir maisto. Aiški, po to jį tenka išmesti. Įvariausių dievybių skulptūros aprengtos, ypač apatinė, esą nepadorioioji, dalis.
O drabužiai, tokių nuostabių ir subtilių spalvų bei derinių gali pavydėti geriausi dizaineriai. Ir kiekvienam įvykiui vis kiti. Atokiausiuose kaimeliuose daug žmonių vaikšto pasipuošę įvairiausiais drabužiais, į kuriuos negali atsižiūrėti. Ir tai labai seni tradiciniai, nesikeičiantys kostiumai.
Sala, kaip ir daugelis jų Indonezijoje, vulkaninė. Geru oru iš visur matomos įspūdingos viršūnės – net viršijančios 3 km aukštį niekada nebūna padengtos sniegu.Tikri tropikai. Išsiveržus iš kurortų šurmulio galima gėrėtis dar vienu savitu Balio bruožu – ryžių terasomis. Jos vaizdingos kaip niekur kitur. Smaragdo spalvos laukeliai dengia kalvas ir kalnus iki stačiausių šlaitų. Aukščiau prasideda miškas, tiksliau – jo likučiai. Balio terasos gas įrodymas, kad ir gamtos griovimas gali bti estetiškas. Kaip arbatos plantacijos Indijoje ir Ceilone. O žemumose kaimeliai, kuriuose kasdien šventė. Taip ir negali suprasti, ar ten žmonės apskritai dirba. Ir laimingi tokie, spindintys.
Turistai telkiasi salos pietuose. Ten ir dauguma viešbučių ir komerciškiausi paplūdimiai. Kutą ir Legianą gerai pažįsta banglentininkai. Bangos ten puikios, vandenyno kilmės, nors esame prie Balio sąsiaurio, per kurį patosi Javos sala. Rytų pakrantėje nuolatinis štilis. Tad rinkdamiesi pagalvokite, norite triukšmo ar ramybės. Brangiausi viešbučiai ir ramiausia aplinka – pačiuose pietuose. Kainų skirtumai šokiruojantys.
Keliauti į Balį tikrai verta ir bijoti nereikia. Tikimybė, kad Jums kažkas nutiks, panaši į tą, kad rytą pabusite Mėnulyje.
Denpasaras – Balio sostinė, administracinis ir valstybinis centras. Nieko ten labai neiškokite, neverta.
Aplankykite Džimbarano paplūdimį. Ten, ko gero, geriausi jūros gėrybių restoranai. Ką ten restoranai- trobelės, o staliukai tiesiog ant smėlio. Ir gražiausi pasaulio saullėlydžiai- tokių spalvų nerasite net gražiausiuose paveiksluose. O virš galvos skraido didingos fregatos. Maža to, puikus maistas. Nepasiduokite vien tigrinių krevečių žavesiui – paragaukite rifų ešerio baltojo ar raudonojo. Ir visa tai – nuostabaus tropinio vakaro šilumoje ir pribloškiančiose už Javos besileidžiančios saulės spalvose.
Pusryčiai bus ankstyvi, net labai. Nepamirškite Mirties jūros purvo kaukių, bent jau kelias pirmas dienas. Pravers. Kaip geriausia keliauti po salą? Imate mašiną su vairuotoju ir pirmyn. Viską ir labai konkrečiai sutarkite iš anksto. Kainos nedidelės, benzinas kainuoja centus, už kilometražą mokėti nereikia, tad automobilį galima nuomotis drąsiai visai dienai.
Maršrutai:
Baturo ugnikalnis- būtinai. Nebent labai nepasisektų su oru, nes lyti Balyje gali bet kada. Ten pasigėrėję puikiais vaizdais, būsite priversti pietauti restorane su nuostabiaisi vaizdais. Sukant ratą per vaizdingiausias ryžių terasas ir didingus ugnikalniųprofilius, atsidursite Vatukaru šventykloje. Puiki vieta. Teks šiek tiek papėdinti aukštyn, apžiūrėti architektūrą, pajusti atmosferą. Bet svarbiausia – takeliu ir laiptukais nusileisti kairėn, nedidelės vaizdingos upės link, kur atsidursite tikrame tropionio miško rojuje.
Beje, svarbus patarimas: visose turistų lankomose Balio šventyklose yra rinkliavos, jos vadinamos „labdaringomis“. Koks nors žmogelis labai dvasingu veidu parodys jums paslaptingą knygą. Joje kruopščiai surašyta, kiek jūsų tautiečiai paaukojo šiai šventai vietai. Kukliausia suma įrašyta 100 dolerių. Yra ir po tūkstantį. Atsiranda daugybė naivuolių, ypač amerikiečių, kurie tuo šventai tiki ir duoda daugiau. O to ir reikia vietiniams sukčiams. Jeigu norite aukoti – aukokite kokius 5 dolerius. Visi jie atiteks tiems nesąžiningiems verteivoms, bet jums bus ramiau.
Uluvatu – ten reikia nuvažiuoti. Įspūdinga šventykla pačiuose salos pietuose.Kaip ir daug kur, galima atsigaivinti šviežiomis kokoso sultimis prieš einant žiūrėti didingų Indijos vendenyno bangų ir uolas remiančių šventyklų. Besigėrint grožybėmis prei jūsų būtinai atklys būrys bezdžionių. Jų reikai itin saugotis. Šie gyvūnai vag viską – fotoaparatus, saulės akinius, žiūronus, o apie vaisius nera net ką kalbėti. Kaip ir visose Azijos šalyse, jos stebuklingai „sušventėjo“, tad yra neliečiamos, bet įkasti gali.
Šiaurės vakaruose isšimėtę keletas ežerų – dar viena puiki dienos ekskursija. Ypač Bedugulo ežeras, supamas kalnų. Vos ne vandenyje stovi viena įspūdingiausių Balio šventovių Pura Ulun Danu – kaip ir atviruko. Šiame salos kampe, kuris jau netoliese nuo Javos, musulmonų daug ir atmosfera kita. Bet važiuoti tikrai verta. Nuo ežerų pakylate kalnų serpantinais, dažnai net patekdami į vėsaus rūko marias. Kitoje pusėje – Javos jūra. Puikus vaizdas, gražūs miškai.
Per vieną dieną galite sėkmingai aplankyti rytų paktrantės atrakcijas – Balio paukščių parką ir šikšnosparnių olą. Paukščių parkui niekas neliks abejingas. Čia galima nusifotografuoti su didžilėmis papūgomis, dalykiškai kiurksančiomis jums ant peties, ar paklauyti kalvų varnėno altiekamo Indonezijos himno.
Gerokai toliau yra įspūdinga šikšnosparnių ola. Važiuoti reikia link Kandi Dasos kurorto rytinėje pakrantėje. Oloje ir didžiulė šikšnosparnių kolonija, ir šventykla. Kandi Dasa – ramus miestelis, jūra gana švari iri paplūdimiai beveik balto smėlio.
Dar viena vieta, kur reikia nuvykti – maždaug salos viduryje esantis Ubudo miestas. Jame prasidėjo ribų nežinančios senovinės Balio menų tradicijos. Ypač tapyba. Galima užsukti į vieną iš daugelio dirbtuvių, kur jauni baliniečiai labai susikaupusiais veidais parodys savo meną, taip pat ir jo kūrimo techniką.
Iš tiesų šios salo neįmanoma nepamilti,Balis žavi beveik viskuo.
Autorius: Algirdas Knystautas
