Mažas žemės lopinėlis, dėl savo mažumo laikomas sala, tačiau pakankamai didelis, kad galėtų būti miniatiūriniu žemynu. Nuostabi žydra jūra, laukiniai balto smėlio paplūdimiai, kalnų serpantinai, žolę skabantys albinosai asiliukai, balose lesiojantys flamingai, vienintelė Europoje laukinių arklių kaimenė, aukščiausias Europos stalagmitas, giliausias Europoje kanjonas, priešistorinių žmonių statiniai, saldžiomis sultimis trykštantys apelsinai ir dieviškai skanus maistas….
Šis stebuklingas kraštas – Sardinija. Salos pakrantės yra vieno iš įspūdingiausių Europoje. Jos vandenyse knibžda žuvų ir vėžiagyvių. Jos platūs slėniai vasarą virsta auksaspalviais javų vandenynais. Jos grublėti kalnai, išvarpyti olų, suteikia prieglobstį didelėms bandoms avių, iš kurių pieno spaudžiamas nepamirštamo skonio sūris. Jaukiai įsitaisę tyliose alyvmedžių giraitėse glūdi vieni seniausių žmonijai žinomų, nuo 1700 m. pr. Kr.išlikę archeologiniai statiniai. Jos žmonės kalba italams nesuprantama kalba ir švenčia daugiau šventadienių nei bet kas šalyje.
Sardinijos paplūdimiai
Visame pasaulyje garsūs Sardinijos paplūdimiai tikrai yra tai, ką privalu pamatyti. Krištolo skaidrumo vanduo ir baltas smėlis iš tiesų primena rojaus kampelį. 1897 km besitęsiančiose Sardinijos pakrantėse galima rasti daugybę nepaliestų gamtos vietelių ir nesuskaičiuojamai daug kartais mažų, kartais didelių, tačiau visada žavių paplūdimių. Daugelis jų beveik visada tušti ir net vasaros sezono metu čia galima aptikti romantišką laukinę įlankėlę. Dėl daugybės paplūdimių, dažnai ištįsusių iki 5 km ilgio, maudynėms tinkamiausia rytinė pakrantė. Jūra toje pusėje vasarą beveik visada rami.
Vakarinėje dalyje esama aukštų, ilgų uolų sienų, gausios žuvų faunos, miiniškų pavienių paplūdimių ir vėjo užutekiuose supustytų dailių smėlio kopų.
Vienas iš įdomesnių Sardinijos kranto linijos bružų – gausybė olų, kurių suskaičiuojama 1500. Tarp garsiausių ir įspūdingiausių – Bue Marino Cala Ganone apylinkėse ir Grotte di Nettuno netoli Alghero. Į netoli Dorgali miesto esantį Ispingoli urvą nusileisti turėtų tie, kam rūpi pamatyti aukščiausią Europoje 38 m stalagmitą.
Gastronomija
Duonos valgymas Sardinijoje turi gilias tradicijas, atėjusias tiek iš valstiečių gyvenimo, tiek iš religinių apeigų ir švenčių.Kiekviename šalies regione kepama skirtinga, tik tam kraštui būdinga duona. Visoje saloje labiausiai papiltusi duonos rūšis yra pane carasau – iš piltų ir vandens tešlos krosnyje kepami itin ploni, kieti, apvalūs lakštai. Ilgai negendanti carasau duona daugybę amžių lydėdavusi piemenis šiems ilgam išvykus iš namų.Pašildyta ir apšlakstyta alyvuogių aliejumi su druska ar prieskoniais, tokia duona jau vadinama pane guttiau. Šios duonos bus padėta ant stalo kiekvienam svečiui bet kuriame restorane.
Kaip ir žemyninėje Italijoje, pasta Sardinijoje labai populiari. Labiausiai paplitęs patiekalas – malloreddus a sa campidanesa: maži kvietiniai virtinukai, užlieti pomidorų padažu su šviežiomis kiaulienos dešrelėmis ir paskaninti tarkuotu pecorino sardo sūriu.
Pagrindinis mėsos patiekalas Sardinijoje yra ant ugnies kepta mėsa. Atsižvelgiant į mėsos rūšį, jni ruošiama keliais skirtingais būdais. Porceddu ( paršelis) gali būti visas kepamas krosnyje su mirtų ir laurų lapais arba ant iešmo. Ėriukas paprastai kepamas ant iešmo, nuolat pašlakstant lydytais taukais. Kepta mėsa, kad nepakistų jos skonis, pateikiama ant medinių ar kamštinių padėklų.
Jūros gėrybių ir žuvies paruošimo būdų sardai žino daugybę. Alghero miestas garsėja skaniausiais omarais alla Catalana, Oristano pakrantėse galima paragauti merca, garuose troškintos ir ypatingais prieskoniais paskanintos žuvies kefalės. Salos sostinėje pasta gardinama jūrų ežių minkštimu, prieš tai pasiūlius paragauti populiariausio Kaljario gyventojų patiekalo sa burrida – prieš kelias dienas paruoštos šaltos ryklio mėsos, pateikiamos su tos pačios žuvies kepenų, graikinių riešutų, alyvuogių aliejaus ir acto padažu.
Sardinija nuotykių ieškotojams
Istorinis nekropolis
Pasak legendos, senovėje šioje laukinėje salojeapsigyveno Heraklio sūnėnas Sardas. Jo palikuonis imta vadinti sardais, nuo to ir kilo salos pavadinimas. Šiandien Sardinija yra autonominė Italijos sritis. Ji turi savo herbą, himną ir vėliavą, jai vadovauja prezidentas, kurį renka administracinės tarybos nariai.Sardai kalba savo net septynis dialektus turinčia kalba, kuri smarkiai skiriasi nuo italų kalbos. Nuoširdūs ir svetingi salos gentojai save vadina „mažaja tauta“ – pikkolo poppolo.
Netoli Algero istorinis objektas – Nekropoli di Angelo Ruju – neolito bei ankstyvojo bronzos amžiaus kapai. Šios 37 kapavietės, manoma, buvo įrengtos 3000 metų prieš Kristų. Jos išskoptos smiltainyje ir sudaro atskiras šeimų galerijas. Kapavietės buvo puoštos kolonomis su kapiteliais, kurie nebeišliko. Nekropolis buvo aptiktas XX a. pradžioje.Aplink jį auga vynuogynų laukai. Tai privatus muziejus po atviru dangumi.
Sardinijoje nėra graikų architektūros, čia nebuvo jų miestų. Nuo VIII a.pr. Kristų ji priklausė finikiečiams, po to kartaginiečiams ir tik po paskutinio Punū karo atiteko romėnams.
Požeminis Sardinijos pasaulis
Aukščiausi salos kalnai – 1825 m. Galima rasti įspūdingų tarpeklių, krioklių bei urvų. Sardinijoje yra š pagrindiniai, pritaikyti turistams ir mokami, urvai. Neptūno grota – teks nusileisti 150 metrų laiptais žemyn prie pat jūros. Šis urvas žinomas nuo antikos laikų, pavadintas romėnų vandens dievo Neptūno garbei. Manoma, jog šis urvas Capo Caccia iškyšulyje, natūraliai susiformavo prieš 65 milijonus metų. Didžioji grotos salė yra net 500 m ilgio, kurioje tyvuliuoja Marmurinis ežeras, per potvynį jame galima plaukioti laiveliais.
Čia atvyksta patyrusių speleologų ekspedicijos, kurie su akvalangais neria pro sifonines landas ir vėliau keliauja 8 valandas į vieną pusę, kur pasiekiami nepaprasto grožio septyni ežerai.
Neptūno grotoje sezono metu vyksta simfoninės ir kamerinės muzikos koncertai. Kai kurių stalagmitų bei stalagtitų ilgis po 50 metrų.Didesnieji turi savo pavadinimus: Kalėdų eglė arba Bažnyčios bokštas, koraliniai stalagmitai primena jūros ežį. Vaikščioti urve pritaikytais bei apšviestais takeliais išties gražu.
Argentiera – apleistos sidabro kasyklos
Čia sidabras buvo kasamas jau nuo Romos imerijos laikų. XIX a. buvo pastatyta sidabro rūdos perdirbimo gamykla, kuri veikė iki 1960 m.Šiame miestelyje gyveno apie du tūkstančius gyventojų. Vėliau kasykla buvo uždaryta kaip neperspektyvi ir neatitinkanti saugos reikalavimų. Šiandien tai miręs miestas vaiduoklis, kuriame gyvena vos keli žmonės.
Įdomiausias momentas paklaidžioti šachtų požemiais. Drąsos žinoma tam reikia, tačiau įspūdžių užteks visam gyvenimui.
