Stebuklingas „viskas įskaičiuota“
Tie, kurie turi pinigų ir ruošiasi kur nors keliauti, būtinai privalo aplankyti Kubą. Vyresniems tai bus susitikimas su socializmo epocha, prisiminimas apie jaunystę, o jaunimui – proga sužinoti, kaip gyveno jų tėvai, pamatyti parduotuves, kurių vitrinose ne daugiau, kaip dešimties rūšių prekės. Bet ir tas prekes gali įsigyti tik tie, kurie turi „kukų“- konvertuojamų pesų. O už pačius Kubos pesus galima nusipirkti tik cukraus, romo ir cigarų. Visos kitos prekės tik pagal talonus.
Nuvykęs į Kubą, gali jokio skurdo ir nepamatyti. Turistai čia yra laukiami ir prižiūrimi. Jei atskrisite į Varaderą ir gyvensite čia porą savaičių, tai manysite, kad Kuboje maistas, gėrimai, linksmybės pilasi kaip iš gausybės rago. Visi rūpesčiai pasibaigia įžengus į viešbutį. Ypač jei nusipirkote kelialapį su dviem magiškais žodžiais – „viskas įskaičiuota“. Piniginę jums teks atverti tik tuomet, jei norėsite pamaloniniti barmeną, padavėją ar kambarių tvarkytoją. Arbatpinigių jie laukia net išsižioję ir už juos pasirengę atidirbti taip, kad jums neiškiltų rūpesčių. Neduosite arbatpinigių – rūpesčių irgi neturėsite, bet tada gali tekti prie baro pastovėti eilutėje, o kambarių tvarkytoja nepabarstys jūsų lovos raudonų gėlių žiedais ar nesulankstys iš rankšluosčių nuostabių kompozicijų.
Varaderas šiek tiek panašus į Kuršių Neriją. Tik į jį patenki ne keltu, o tiltu. Už to tilto ir baigiasi tikroji Kuba ir prasideda „viskas įskaičiuota“ viešbučių Kuba. Čia – 20 km smėlėto paplūdimio, golfo laukai, burlentės, žvejyba. Čia savi autobusai, taksi, puikūs medicinos centrai. Vietiniai be aiškaus reikalo į Varaderą nepateks- pro kontrolės punktą įvažiuoja ar įeina tik tie, kurie šiame kurorte dirba.
Sistema „viskas įskaičiuota“ panaši ir Kuboje, ir Meksikoje, ir Dominikos Respublikoje, ir kitose Karibų šalyse. Valgai ir geri, kiek tik širdis trokšta ir skrandis priima. Barai ir restoranai dirba nuo ankstyvo ryto iki vėlumos, o bent jau vienas netgi per naktį. Gerame 5 žvaigždžių viešbutyje nereikės mokėti ne tik už maistą bei gėrimus, bet ir už dviračius, motorolerius, burlentes, masažą ar kitus malonumus. Kuo daugiau žvaigždžių, tuo daugiau paslaugų. Ir jei tik kimši skrandį, deginsies prie baseino ar saulėtame paplūdimyje, maudysies vandenyne, žodžiu, jeigu vien tik naudosies viešbučių teikiamais malonumais- socializmo nepamatysi. Nepamatysi ir tikrosios Kubos.
Havana išliko, tik jos dvasia pasikeitusi
Gyvenimas gatvėse lyg apmiręs, sulėtėjęs. Iki vakaro moterys, asprengusios gana spalvingai, tarytum mieguistos tvarko savo reikalus. Vyrai užskalbtais rūbais irgi tingiai slampinėja šaligatviais. Turintieji darbą fabrike dirba ir, aišku vagia.
Jeigu papulsite į kvartalą, kur yra cigarų fabrikas, jums kas dešimt žingsnių siūlys pirkti pačių geriasių cigarų – „Cohibos“ markės. Tiesa, jie nebūtinai būna vogti. Tą kvartalą išduoda ne tik cigarų prekeiviai, bet ir tabako kvapas.
O gatvėje – savas gyvenimas. Turistams nelengva, nes vietiniai juos nuolat užkabinėja. Ir ne tik, kad paklaustų, iš kur atvykę, bet ir kad pasiūlytų ką nors pirkti. Marškinėlius, pypkes, dėžutes, pelenines.
Havanos kvartalai skiriasi architektūra ir amžiumi. Dalis statyta ispanų, dalis – amerikiečių, o pakraščiuose – rusiškos komunalinės 5-9 aukštų „dėžutės“. Įsivaizduojate koks gyvenimas tokiame saulės prikaitintame bute? Todėl beveik visuose- uždangstyti langai ir praviros durys. Kur gyvena turtingesnis – pamatysi iš tolo. Ten kabo kondicionieriaus dėžė. Sostinės centre – rūmai. Neremontuojami jie sensta, krenta tinkas, dažai nusilupinėję. Atrodo lyg po karo, lyg juose niekas negyventų. Bet ant virvių padžaiuti skalbiniai išduoda, kad šie rūmai netušti. O skalbiniai – tai tarsi Havanos simbolis. Moterys viską skalbia rankomis, o džiovina vėjas ir saulė. Skalbinių pilni balkonai ir kiemai.
Autorius: Vytautas Žutautas
